2012 07 07

V.Adamkaus vizija: Lietuva bus gaivalinga lyg Niagaros krioklys

Kokia yra Lietuvos idėja ir jaunimo misija? Apie tai kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus kalbės Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, kuris liepos 12–15 dienomis vyks Prienų rajone esančiame Visuomenės harmonizavimo parke.

„Aš jaučiu, kad esu balsas tyruose”, – „Lietuvos rytui” ištarė V.Adamkus, atvirai prabilęs apie sudužusius jaunystės idealus ir nerimą dėl dabartinės tautos dvasinės būsenos.

– Jūsų sąmonėje laisvos Lietuvos vizija susiformavo labai anksti. Ar ji pakito bėgant metams, keičiantis santvarkoms? – „Lietuvos rytas” paklausė V.Adamkaus.

– Lietuvos vizija man buvo labai aiški nuo pat Kauno „Aušros” berniukų gimnazijos laikų. Tai buvo mano sąmoningo apsisprendimo laikotarpis – kas esu, kokie mano idealai. Gimnazijoje pirmą kartą supratau, kas yra laisvė. Nuo tos dienos mano vizija nepasikeitė, nors jau praėjo daugiau nei septyni dešimtmečiai – Lietuvą aš regiu kaip idealą. Tiesa, jį kartais sunku apibrėžti. Bet jaučiu – tas idealas egzistuoja, kad privalo būti. Aš matau Lietuvą kitokią, galbūt nerealią, idealizuotą. Jeigu šio idealo ir nepasieksime, galime prie jo bent priartėti.

– Ar būdamas Lietuvos prezidentas įgyvendinote išsikeltus tikslus ir savo kadencijas galite vadinti sėkmės metais?

– Reikėtų skirti du dalykus – žmogus ir prezidentas. Prezidento darbe baigties arba finišo nėra. Ir nebus. Kai pavyksta ką nors padaryti, tai ir yra sėkmė. Yra net etalonu laikomų mūsų sėkmės pavyzdžių – Lietuva tapo NATO ir ES nare. Nemanau, kad tai galutinė sėkmė. Tai tik akimirka plačioje gyvenimo versmėje. Nuolatos reikia turėti tikslą ir labai aiškią viziją – žinoti, ko sieki ir kur eini.

– Kokia jūsų ateities Lietuvos vizija? Ar dabartinė Lietuva tęsia tai, ką pradėjote jūs?

– Nesustojome, yra laimėjimų, jais galime pasidžiaugti. Bet daug kas nedžiugina. Įsivaizdavau ir trokštu, kad Lietuva atrodytų kitaip. Džiaugiuosi, kad ištrūkome iš labai sunkių mus varžiusių ilgo sovietmečio sąlygų, jaučiu pasididžiavimą ir matau pažangą. Bet mano vizijos šiandieninė Lietuva netenkina. Čia kalbu tik apie politiką.

– Gal kartais idealai dūžta, nes tikimės per daug ir per greitai?

– Aš turbūt nebuvau realistas, kai kadaise maniau: štai atgavome laisvę, prieš akis – neribotos galimybės. Pasaulis atsivėrė mums, mes atsivėrėme pasauliui. Mus priėmė, nes savo tvirtais žingsniais įrodėme, kad esame verti ir pajėgūs būti lygiateisiai pasaulio nariai. Ketvirtį šimtmečio iš arti stebėjau pasaulio politiką ir pats joje dalyvavau. Kalbu apie metus, kai JAV ėjau atsakingas pareigas. Tuomet tikėjausi, kad atsivėrus galimybėms Lietuva parodys jėgą lyg Niagaros krioklys ir įsilies į laisvo pasaulio bendruomenę su savo talentu, kūrybiškumu ir jaunyste. Maniau, kad labai greitai pasivysime Vakarus, o gal net vieną kitą jų valstybę ir pralenksime. Toks buvo nerealus, gal idealistinis požiūris į ateitį. Džiaugtis negaliu – politiniu požiūriu Lietuva nėra pavijusi Vakarų.

– Ar šie žodžiai reiškia, kad jūsų širdyje kaupiasi nusivylimas?

– Suprantu, kad išsakiau savo skausmą tamsiomis spalvomis. Bet nemanau, kad Lietuvoje viskas blogai – yra daug gražių dalykų, proveržių. Mes turime pasaulinio lygio mokslo, meno laimėjimų, daug perspektyvių jaunų kūrėjų, mokslininkų. Bet apie tai niekas nekalba – mes tuo nesididžiuojame, o turėtume tai naudoti kaip savotišką ginklą. Galėtume visuomenei pasakyti – štai pavyzdžiai, kuriais mums reikia sekti. Jais turime skatinti jaunąją kartą, o vyresniesiems priminti: pažiūrėkite, kas yra padaryta! Girdžiu net ir tokių atsiliepimų: „O anksčiau buvo geriau!” Netiesa. Tai saviapgaulė, grįžimas ten, kur jau buvome. Šiuo metu Lietuvoje susidarė slogi dvasinė situacija. Visuomenė nemato gėrio, kurio iš tikrųjų yra daug. Nėra paskatų eiti kūrybinguoju keliu.

– Kas atsitiko – juk visai neseniai dar buvome apimti optimizmo ir tikėjome savo krašto pažanga?

– Ėjome ryžtingai, bet kažkur pradėjome klupinėti. Ir nepajėgiame, nenorime ar nebandome atsitiesti. Žinau, kad tie, kurie vienaip ar kitaip suklupo, teisinasi aplinka ir prastomis materialinėmis sąlygomis. Bet tai nėra pasiteisinimas. Man atrodo, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių. Svarbiausia, kad dėl to, kas šiandien Lietuvoje nevyksta arba vyksta blogai, kalta tik nedidelė tautos dalis. Ir šiandien tikiu, kad yra didžioji, tylinčioji Lietuva, tikinti tais idealais, kuriais aš tikiu, kuri irgi turi kitokią tėvynės viziją. Deja, šiandien ta tylioji Lietuva sukandusi dantis žiūri, kas darosi. Bet, manau, toji Lietuva neprarado vilties. Tikėjau ir tikiu jaunąja karta. Kito kelio šiandien jau nematau, nes penkiasdešimt metų vis dėlto padarė įtaką žmonių mintims ir mąstymui – yra likę senųjų nuosėdų dalies mūsų visuomenės galvosenoje. Kai kurie žmonės ir šiandien mąsto sovietiniais štampais, o tai kausto visuomenės laisvę. Tiems žmonėms svarbiausia materialinis pradas. Trūksta atviro visuomeniškumo, tikėjimo savo tauta, jos jėgomis ir – svarbiausia – žmogaus atsakomybės kitam žmogui.

– Kaip jums atrodo, ar dar sugebėsime įveikti šią ydą?

– Viena didžiųjų mūsų bėdų – pagarbos žmogui trūkumas. Jeigu jos būtų daugiau, jei kalbėtume ir klausytumės be pykčio ir neapykantos, daugelio problemų neturėtume. Kita vertus, stinga ir vertybių. Nebijau visiems viešai pasakyti – Lietuvoje tikrosios vertybės yra taip pažeistos, kad po 22 laisvės metų nepajėgiame jų regėti kaip vieno pagrindinių visuomenės, tautos ir valstybės siekių. Jei tai suvoktume, daug problemų išnyktų savaime. Tikriesiems uždaviniams, vertybiniams siekiams lieka tik mūsų dėmesio trupiniai. Ir tai skaudina labiausiai. Kur jaunoji karta, kuri turi perimti atsakomybę? Mano karta baigia savo gyvenimo kelią. Nežinia, kiek mums liko nueiti. Ir aš pats mažai teturiu vilčių pamatyti tą visuomenės lūžį, apie kurį visuomet svajojau. Bet vis viena tikiu, kad jaunoji karta atliks savo misiją.

– Į ką krypsta jūsų akys, kai susimąstote apie dabartines Lietuvos problemas?

– Kai pasižiūriu, kas aplink darosi, nori nenori turiu prabilti apie Seimą, vyriausybines institucijas. Neramu širdyje ir dėl teisėsaugos. Ar gali žmonės gatvėje diktuoti teismams, teigti, kad į jų sprendimus nusispjauti? Jeigu minia pradeda diktuoti valstybei, tai jau tragedija. Šiuo požiūriu nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų entuziazmo, laisvės proveržio mes ne tik nepaėjome pirmyn, bet nežinia kiek žingsnių žengėme atgal. Matau visa tai ir jaučiu, kad esu balsas tyruose. Mūsų pagrindinis rūpestis turi būti Lietuvos žmogus. Tikiu, jog jis bręsta ir padarys tai, apie ką svajoju aš ir kiti. Lietuva vėl pasirodys pasauliui stipri, susitelkusi ir optimistė.

– Daug metų praleidote JAV. Ar pritaikoma šios šalies patirtis Lietuvoje?

– JAV laisvės, saviraiškos, gyvenimo sąlygos kitokios nei Lietuvoje. Per 236 istorijos metus JAV sukūrė sistemą, kuri skatina laisvo žmogaus saviraišką ir kūrybą. Tos saviraiškos pagrindas – demokratija. Garsusis Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchilis aiškiai pasakė pasauliui, kad demokratija nėra ideali, bet tol, kol nesukurta idealesnė ir geresnė sistema, tai geriausia, ką šiandien turime. Taip kūrėsi JAV – ten nėra auksu grįstų gatvių, socialinės problemos irgi vargina žmones, bet ten – kitokia dvasinė atmosfera. Žinant mūsų geopolitinę situaciją, sunku įsivaizduoti, kad mes kada nors panašiai gyvensime Lietuvoje. Istorijos vingiuose nuolat kentėme okupacijas, liejosi kraujas. Ir kaskart, kai pakildavome siekti savo idealų, vos juos išvysdavome tolumoje, mus vėl sunaikindavo nauja banga.

– Nemažai tų bangų jūs matėte savo akimis ir išgyvenote didžiąją dalį naujosios Lietuvos istorijos…

– Regėjau laisvę ir nepriklausomybę po 120 metų vergijos, kurią buvo atnešusi carinė Rusija. Nepriklausomybė už mane vyresnė buvo tik aštuoneriais metais – mačiau, kaip ji auga, augau ir pats. Mačiau, kaip Lietuva išsiugdė naują inteligentiją, profesūrą, kilo miestai, kūrėsi universitetai, konservatorijos, mūsų jaunimas užsienyje sėmėsi mokslo. O paskui staiga vėl viskas sugriuvo. Sugriuvo materialiai ir dvasiškai, buvo sunaikintos visos vertybės, žudomi, tremiami žmonės. Ir staiga po 1941 metų sukilimo mano akyse šešioms savaitėms atgimė Lietuva. Aš buvau paauglys. Šešias savaites skelbėme pasauliui, kad atkūrėme nepriklausomybę. Bet, aišku, Berlyne kilo panika – nespėjus vokiečiams kojos įkelti į mūsų žemę, Lietuva pasiskelbė atkurianti savo nepriklausomybę! Mūsų vėl laukė penkiasdešimt okupacijos metų. Vėl tautos naikinimas ir bandymai likviduoti tautinę tapatybę. Nepavyko, nors sumokėjome milžinišką kainą. Partizanai, kovotojai – išžudyti arba kalėjimuose, žmonės ištremti į Sibirą, priversti emigruoti.

– Kaip jautėsi jūsų karta, ilgus dešimtmečius atskirta nuo gimtojo krašto?

– Penkiasdešimt metų kėlėmės ir gulėme kalbėdami apie laisvę. Ir ne tik kalbėjome. Belsdamiesi į JAV vyriausybės vadovų duris reikalavome laisvės Lietuvai. 1990 metais vėl išgyvenau tautos prisikėlimą. Visus 22 metus žengiau su valstybės kūrimosi procesu, prisiėmiau tautos man suteiktą atsakomybę. Šiandien, žvelgdamas atgal, turiu kuo didžiuotis. Didžiuojuosi istoriniais įvykiais, kurių Lietuva sulaukė pirmą kartą savo istorijoje. Tai įvyko mano įsipareigojimų laikotarpiu.

– Jūs studijavote JAV, emigracijoje. Itin sunkios sąlygos nepalaužė ryžto mokytis, siekti aukštų tikslų.

– Niekada anksčiau nedirbęs jokiame fabrike, atsidūriau naktinėje pamainoje už 75 centus per valandą. Tais laikais JAV neturint turtingų tėvų vienintelė įmanoma galimybė buvo naktinė fabriko pamaina. Tada labai greitai apsisprendžiau – trūks plyš fabrike nepasiliksiu. Vakarais pradėjau lankyti paskaitas universitete, mokytis kalbos – tai buvo būtinybė. Anglų kalbą reikėjo išmokti labai greitai. Naktinės studijos vakariniame universiteto skyriuje truko gerus šešerius metus – buvau jau ne visai jaunuolis, bet rankose turėjau diplomą! Jį gavau vedamas užsispyrimo ir ryžto ką nors gyvenime pasiekti.

– Ar studijavote tai, ko troško širdis?

– Atvirai prisipažinsiu: visą gyvenimą norėjau būti žurnalistas. Kai mokiausi gimnazijoje, buvo dvi mane traukusios profesijos – karininkas ir žurnalistas. Augau Lietuvos kariuomenę kūrusių kariškių šeimoje. Atrodė, kito kelio man nėra – svajojau baigęs gimnaziją užsivilkti Lietuvos kariūno uniformą su baltu diržu. O žurnalistika man tada atrodė kaip neribojamos galimybės, laisvė. Žurnalistas – žmogus, kuris gali laisvai jaustis ir reikšti save, gali prieiti prie kiekvieno ir su visais kalbėtis. Laisvės troškimą jaučiau nuo pat jaunų dienų. Mane ji visada žavėjo, prisipažįstu – žavi ir šiandien. Tačiau gyvenimas diktuoja savo sąlygas. Žurnalistika išgaravo gyvenimo realybei reikalaujant – 1960 metais baigiau Ilinojaus technologijos institutą, įgijau statybų inžinieriaus specialybę.

– Jūsų gyvenimo sėkmė paremta valia ir ryžtingu tikslo siekimu. Ar buvo gyvenime atsitiktinumų?

– Vienintelis įvykis, kurį galėčiau pavadinti atsitiktinumu, – kad mano veiklą pastebėjo JAV Respublikonų partija. Man buvo pasiūlytos pareigos, kurios leido ilgainiui pakilti į tokį lygį, apie kurį niekada negalėjau net svajoti. Atsitiktinumas, nes nesiekiau būtinai prasimušti į aukštosios JAV administracijos sluoksnį.

– Kas vis dėlto yra sėkmė – šaliai, žmogui, prezidentui?

– Manau, kad kiekviena šypsena žmogaus veide, nors ir dėl smulkmenos, yra sėkmės ir laimės dalis. Neįmanoma apibrėžti, kas yra sėkmė, daranti tave laimingą. Būna akimirkų, kai jautiesi laimingiausias pasaulyje žmogus. Stovi šalia mylimo žmogaus ir atrodo, kad pasaulis neegzistuoja. Ir kaip gali pasakyti, kad tai nėra tavo laimingiausia gyvenimo valanda! Yra tokių akimirkų ir valstybės, bendruomenės gyvenime. Ir Lietuva turėjo tų akimirkų. Tai Baltijos kelias, vėliau – kai Seimo rūmuose buvo nuplėšta sovietinė emblema ir iškelta Lietuvos trispalvė.

Šaltinis www.lrytas.lt 

Komentarai


Fatal error: Uncaught Exception: 12: REST API is deprecated for versions v2.1 and higher (12) thrown in /home/pljs/domains/pljs2012.lt/public_html/wp-content/plugins/seo-facebook-comments/facebook/base_facebook.php on line 1044