2012 05 14

Urugvajiečio pasirinkimas – būti lietuviu

Nicolas Velo pusantrų metų dirba gimtajame Urugvajuje, kad galėtų nusipirkti lėktuvo bilietą į Lietuvą. Po dviejų savaičių viešnagės grįžta ir vėl beveik dvejus metus dirba, kad atskristų į Lietuvą.

Jis neturi nė lašo lietuviško kraujo, bet yra šios Pietų Amerikos šalies Lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas. Vyras sako, kad jei kada tektų kraustytis iš tėvynės, nedvejodamas pasirinktų Lietuvą.

Pirmą kartą pamatau jį sėdintį vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių. Išsyk jaučiasi pietietiškas temperamentas: nuo jo veido niekada nedingsta šypsena, pasakoja energingai ir nuoširdžiai.

Nicolas Velo

 

Nicolasui nereikia išgalvoti nebūtų pasiekimų, prisidengti giliomis filosofinėmis frazėmis ar šabloniškais atsakymais. Jam tiesiog paprasta ir lengva bendrauti.

Tradicijos, kalba, patiekalai

Sklandžia lietuvių kalba Nicolas sako, kad gyvena ir keliauja dėl žmonių. O daugiausia draugų turi Lietuvoje. Visas jo laisvalaikis skirtas Urugvajaus Lietuvių jaunimo sąjungai. Nicolas vadovauja maždaug penkiasdešimties lietuvių būriui, organizuoja susitikimus, švenčia valstybines šventes.

Dabar artimiausia šventė – Joninės. Degs laužus, šokinės per liepsnas, žais tradicinius žaidimus. Šoks tautinius šokius ir kalbėsis apie lietuviškus papročius ir kultūrą: Nicolas daug skaito apie Lietuvą, jos istoriją, o įdomiausius dalykus papasakoja kitiems.

Lietuvių susitikimams organizatoriai maistą daro patys, vėliau jį parduoda. Taip sugrįžta pinigai, išleisti renginio organizavimui. Populiariausias valgis – dešrelės su kopūstais. Teko daryti ir kugelį, o sykį virė cepelinus šešiasdešimčiai žmonių. Pirma partija iširo, bet likę pavyko puikiai.

Pasiryžęs išmokti lietuvių kalbą Nicolas kartą per savaitę ėjo į pamokėles Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje. Greitai suprato, kad taip sudėtingos kalbos jis neišmoks. Išsiuntė prašymus mokytis į „Vasario šešioliktosios“ gimnaziją Vokietijoje bei Lietuvos universitetus.

Pirmosios nesėkmės

Vokietijai jis pasirodė per senas, o studijos Vilniaus universitete buvo labai brangios. Užtat Kauno Vytauto Didžiojo universitete Nicolasui pasiūlė studijuoti už dyką. Taip urugvajietis devyniems mėnesiams atsidūrė Kaune. Čia jis pirmąsyk pamatė sniegą: „Pirmą savaitę buvo gražu, o po to norėjau mirti“, – sako.

Nicolas apsigyveno bendrabutyje su studentais iš Lietuvos. Su angliškai kalbančiu vaikinu niekas nebendravo – visi valgė užsidarę savo kambariuose, o sutikę jį virtuvėje išsyk išeidavo.

Trokšdamas bendrauti Nicolas ėmė šokti tautinius šokius, bet ir čia liko nesuprastas. „Per repeticijas maloniai persimesdavome keliais žodžiais, o joms pasibaigus visi šokėjai išsisklaidydavo kaip dūmas“, – sako jis. Urugvajuje viskas kitaip – ten po repeticijų šokėjai geria matę, daug kalbasi ir toliau šoka.

Dar vieną fiasko patyrė, kai nusprendė apsilankyti šokių klube. Gimtinėje pripratęs šokti iki aštuonių ryto, į šokių klubą Lietuvoje išsiruošė apie pusę keturių. Kai užsisakė pirmą alaus bokalą, klubas užsidarė. 

Visų atstumtas Nicolas susirgo depresija – miegodavo po šešiolika valandų per dieną. Tai tęsėsi apie porą mėnesių, kol vaikino kančias pastebėjo universiteto užsienio reikalų skyrius. Nicolasą greitai perkėlė į bendrabutį kartu su šešiais lenkais, marokiečiu, prancūzu, vokiete ir basku. Tiesa, netrukus iš gausios tarptautinės kompanijos liko tik du studentai, bet tada Nicolas jau šiek tiek kalbėjo lietuviškai.

Lietuviams reikia daugiau laiko

Kol mokėsi lietuvių kalbos, nebeliko pinigų bilietui namo. Pagalbos ranką ištiesė draugas – nupirko lėktuvo bilietą į Ispaniją, sutiko Katalonijos oro uoste ir surado urugvajiečiui padavėjo darbą restorane ant Viduržiemio jūros kranto. Septyniasdešimt tris dienas Nicolas dirbo po šešiolika valandų, kol sukrapštė reikiamą sumą bilietui į Urugvajų.

Šiek tiek pinigų liko, todėl nusprendė dar sykį aplankyti Lietuvą. Čia jo laukė staigmena – stotyje pasitiko tie anuomet po repeticijų kaip dūmas išgaruodavę šokėjai. „Jie manimi taip džiaugėsi, apsikabino, nieko nesupratau“, – sako pašnekovas.

O dabar žino – lietuviams tiesiog reikia daugiau laiko. Ir yra labai laimingas, kad jam pavyko išlaukti. Urugvajuje žmonės labiau linkę bendrauti. Čia gyvenimas teka lėčiau, niekas niekur neskuba: „Jei gali darbą daryti rytoj, tai ir darysi“.

Kai grįžo į Urugvajų, manė, kad užmirš taip sunkiai išmoktą kalbą. Bet čia nuolat užgriūva svečiai iš Lietuvos, jis atstovauja Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjungą lietuvių kalba vykstančiuose bendruomenės kongresuose kitose šalyse. Sako, kad lietuviškai rašo dar geriau nei angliškai, tik nosines praleidžia – Urugvajuje klavišų su lietuviškais rašmenimis nė su žiburiu nerasi. Ir skaito gerai – kai kurių detalių nesupranta, bet teksto esmę pagauna išsyk.

Lemtingas čempionatas

Nicolas gimė Montevidėjuje, emigrantų kvartale šalia karvių skerdyklos. Dauguma emigrantų ten dirbo, o jo prosenelė, turinti kroatų ir ispanų kraujo, visam laikui liko ten gyventi. Tame kvartale įsikūrusi lietuvių bendruomenė, čia stovi ir jų šeimos namas – ilgas vieno aukšto pastatas su aštuoniais kambariais. Vidury kiemo yra parrillero –laužavietė mėsai kepti. Ją stato pirmiausia, namas iškyla gerokai vėliau.

Nors name gyvena net kelios Nicolaso šeimos kartos, čia atsiranda vietos ir kitiems – svetinguose namuose nuolat gyvena vienas, trys ar penki svečiai iš Lietuvos. Ar kartu gyventi yra tradicija? „Vienam gyventi sunku“, – sako Nicolas. Juk Urugvajuje visą laiką krizė, jie ir neįsivaizduoja kitaip.

O viskas prasidėjo, kai kartą imigrantų kėglių čempionate pritrūko žaidėjų ir Nicolas sutiko žaisti už Lietuvos komandą. Susidraugavęs su vietos lietuviais jis padėjo jiems susitvarkyti kėglių aikštelės nuosavybės dokumentus, vėliau savomis rankomis visi kartu aikštelę sutvarkė.

Netrukus gavo kvietimą prisijungti prie Lietuvių bendruomenės veiklos. Tapęs jos nariu po kelerių metų Nicolas padėjo įkurti Urugvajaus Lietuvių jaunimo sąjungą, tvarkė jos iždo reikalus, o netrukus buvo išrinktas jos pirmininku.

Pusantrų metų Nicolas kaupia pinigus kelionei į Lietuvą. Kas rytą keliasi pusę septynių ir 40 minučių autobusu važiuoja į parduotuvę, kurioje galima nusipirkti automobilių dalių, šviestuvų ligoninėms, laivams ir lėktuvams. Jis – pardavėjas, administratorius, buhalteris ir vadybininkas.

Be jo parduotuvėje dar dirba jos savininkas, su kuriuo irgi puikiai sutaria. Abu priklauso vienam futbolo klubui. Žaidžia? Ne, tik bendrauja: yra profesionalaus jaunučių futbolo klubo nariai – savanoriai, kurie ieško pinigų vandeniui, drabužiams, kamuoliams, kartu važiuoja į varžybas. „Ar žinai tokį futbolininką Diego Godin?“ – klausia ir iš nuostabos išpučia akis, kai papurtau galvą. Pasirodo, jis atstovauja Urugvajaus rinktinei ir žaidžia Ispanijos „Atletico“ komandoje. O karjerą pradėjo toje jaunučių komandoje, kurią administravo Nicolas.

Ar nenori mokytis ir gauti pelningesnį darbą? „Labai norėjau, – sako, – bet neišlaikiau egzaminų, supykau ir nubaudžiau save pradėdamas dirbti“. Vėliau bandė studijuoti vakarais, tačiau širdis vėl nunešė į Lietuvą, pas draugus. Po užsitęsusios kelionės reikėjo kartoti kursą, Nicolas susinervino ir mokslus metė.

„Turbūt aš truputį kvailas, bet man svarbiausia draugai“, – sako Nicolas. Ir per Atlantą jis skrenda ne Vilniaus bokštų apžiūrėti ar pasiirstyti Trakų ežere. Keliauja pas draugus. Ir jei jie norės pasivaikščioti po miestą, bus puiku. Jei ne – bus gera tiesiog sėdėti namie. Gerti matę, šokti ir iki ryto kalbėtis lietuviškai.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai


Fatal error: Uncaught Exception: 12: REST API is deprecated for versions v2.1 and higher (12) thrown in /home/pljs/domains/pljs2012.lt/public_html/wp-content/plugins/seo-facebook-comments/facebook/base_facebook.php on line 1044