2012 05 09

Į Lietuvą atvyksta Pietų Korėjos gydytojas, darantis stebuklus

Šią vasarą į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą atvyks Pietų Korėjos gydytojas, gimnastikos, meditacijų ir kovų menų meistras Koh Nam Jun, Korėjoje žinomas Jin Mok vardu.

Su Koh Nam Jun susipažinau prieš septynetą metų kopdamas į šventąjį Tibeto kalną Kailašą. Žygis prasidėjo Nepalo sostinėje Katmandu, kur mes, du lietuviai, patekome į tarptautinį piligrimų būrį – į kelią susirengė japonas, jogas iš Naujosios Zelandijos, olandė, prancūzas, anglas ir korėjietis.Tada dar nežinojau, kad kuklus vyriškis iš Seulo yra tikra įžymybė – meditacijų, kovos menų ir Rytų medicinos mokytojas.

Iš pradžių šešias paras kratėmės visureigiais, o po to per keletą dienų kaip tikri piligrimai apsukome ratą apie šventąjį Kailašo kalną. Mirtinų pavojų nepatyrėme, bet šaltį, nuovargį ir galvų skausmus dėl deguonies stygiaus teko kęsti. Atrodo, kad šiame Tibeto pakraštyje asfaltas dar neišrastas, visur gilios duobės ir kalnų nuošliaužos. Kartais visureigis ropoja upės dugnu, o kartais niekuo neapsaugota kalno atbraila. Žvilgtelėjęs žemyn nevalingai užsimerki ir tik girdi, kaip riaumoja variklis, šniokščia kalnų upė, o vairuotojas ramiai po nosim burba savo mantrą.

Kai Nam Jun rytais pradėdavo savo gimnastiką, mes pritūpdavome ir žiūrėdavome nuostabiausią baletą, kurio dekoracijos – snieguoti kalnai ir vėjo šiaušiamos ežero bangos.

Prancūzas pirmasis mūsų grupėje pajuto korėjiečio neįtikėtinus sugebėjimus vien rankomis diagnozuoti ir gydyti negalavimus. Jau pirmą žygio dieną Kristianą į šalikelę nuvertė aštrūs kojų skausmai. Nam Jun nė neprašytas ėmė jį masažuoti ir spaudyti visokius taškus. Prancūzas rėkė iš skausmo, bet netrukus pakilo ir spyruokliuodamas nuėjo aukštyn į kalną.

O man korėjietis parodė, kaip kelias minutes pamasažavus vieną kojos pirštą galima įveikti galvos skausmą ir nuovargį. Nam Jun yra vienas geriausių Korėjos akupresūros gydytojų, bet dabar daugiausia laiko laiko skiria kouk sun do mokymui, kuris apima gimnastiką, meditacijas ir kovos menus. Nam Jun yra kouk sun do federacijos vadovas.

Prancūzui nuolatos ką nors skaudėjo. Korėjietis kiekvienąkart tiesė jį ant žolės, spaudė taškus, trynė ir tampė galūnes. Po pusvalandžio prancūzas pakildavo ir vėl žygiuodavo.

Ketvirtą kelionės dieną pasiekėme Manasarovaro ežerą, milžinišką ir šventą. Aplink jį ratą suko spalvingas tibetiečių piligrimų pulkas. Čia pirmą kartą pamatėme Kailašą, 6675 metrų aukščio kalną, nepajudinamą ir rūstų kaip sfinksą. Joks alpinistas nėra įkopęs į jo viršūnę. Mirtingajam prie jo viršūnės artėti nevalia, nes ten, pasak Tibeto išminčių – dievų buveinė. Sėdėjome priblokšti didingų vaizdų ir jausmo, kad esame švenčiausioje Tibeto vietoje.

Popiet Nam Jun surengė mums pirmąją korėjietiškos gimnastikos pamoką. Suskirstė po du, tik anglas paspruko, pasakęs, kad jis atvyko atostogauti ir į ligoninę gultis po korėjietiškos egzekucijos nenorėtų.

Snieguotų kalnų apsuptyje prie šventojo Manasarovaro ežero rūpestingai mankštinau japoną. Jis duso ir per jokią vietą nesilankstė. Beveik valandos mankštą puspenkto kilometrų aukštyje iki galo ištvėrė du lietuviai ir piligrimas iš Naujosios Zelandijos. Po to korėjietis pamokė zen budistų kvėpavimo pratimų. Mane užplūdo energijos banga, jutau kaip auga sparnai ir kelia aukštyn į Kailašo viršūnę.

Nakvojome palapinėse penkių kilometrų aukštyje. Daugumas mūsiškių per dieną nusiplūkę griuvo, kankinami nuožmaus galvos skausmo, o korėjietis žvalus išėjo pasivaikščioti – arčiau šventojo kalno. Aš likau vienuolyne gerti arbatos, žiūrėjau, kaip iš tolumų grįžta didžiulė avių banda ir pro Kailašo petį leidžiasi saulė. Paskui sutemo, artėjo vidurnaktis, o Nam Jun vis negrįžo. Pagaliau po vidurnakčio jis pasirodė – be jėgų, bet nušvitęs.

Piligrimai apsupo jį ratu ir klausėsi kaip pranašo, nes jis, pasirodo, ranka lietė Kailašą. Dvi valandas jis brovėsi link kalno, o pasiekęs visu ūgiu prigludo prie jo. Po to čia pat, ant sniego, atsisėdo medituoti. Pradėjo temti, sužibo žvaigždės ir Nam Jun užmigo. Prabudo gal po pusvalandžio ir nesuprato, kas su juo darosi – kalno jėga traukė kaip paukštį aukštyn. Jį apėmė džiugesys, kad kalnas šaukiasi pas save, bet čia pat ir siaubas, kad dar sekundė ir po kojomis nebejaus nei ledo, nei akmens.

Daugumas tibetiečių 53 kilometrų ratą – vadinamąją korą įveikia per dieną, mes bandysime per tris. Daugumai mano draugų nuo aukščio braška galvos, pykina.

Labiausiai žygyje nusivarė ne prancūzas, o japonas Jošija. Leidžiantis nuo kalno jo veidą iškreipė skausmas ir jis krito ant akmenų, ranka suspaudęs dešinįjį šoną. Greta pakeleivių nebuvo, tik mes, lietuviai. Apžiūrėjau dejuojantį japoną ir supratau, kad padėtis rimta: širdis vos plakė, jis nebejudėjo ir kartais atrodė, kad nebekvėpuoja.

Saulė jau suposi ant uolos briaunos. Būtų gerai neštuvai, bet aplink jokio medelio, tik snieguoti akmenys. Laimei, dar šviesoje iš kalno papėdės atsivarėme arklį ir po kelių valandų su ligoniu įjojome į stovyklą. Korėjietis mikliai pradėjo maigyti visokius japono taškus ir greitai nustatė diagnozę. Iš jo mostų suprantame, kad blužnis arba kasa. Ir didžiulis chaosas pilve – organai tarpusavyje nebesusikalba. Korėjietiškas masažas ir karštas kompresas per pusvalandį Jošiją pastatė ant kojų. Jis vaikščiojo po stovyklą ir vis lankstėsi: arigato, arigato! Kristaus prisikėlimas, sakė Kristianas.

Kailašo kalnas mus suartino ir po to laiko su Nam Jun susitinkame nuolatos – kartais Pietų Korėjoje, kartais mūsų kraštuose. Kiekvieną kartą jis mane nustebina stebuklais, kuriuos daro jo rankos. Kartą Kijeve jam parodė beveik apakusį berniuką. Po valandos užtrukusio akupresūros seanso, berniukas atsisuko į savo tėvą ir pasakė: – Tėte, aš tave matau!

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai


Fatal error: Uncaught Exception: 12: REST API is deprecated for versions v2.1 and higher (12) thrown in /home/pljs/domains/pljs2012.lt/public_html/wp-content/plugins/seo-facebook-comments/facebook/base_facebook.php on line 1044