2012 05 17

Dalia Ibelhauptaitė: mūsų darbai turi pasakyti, ar mylime Tėvynę

Dalia Ibelhauptaitė – viena garsiausių Lietuvos operos ir teatro režisierių. Ji veda aktorių meistriškumo seminarus visame pasaulyje, o jos režisuotos dramos bei operos rodomos įvairiuose pasaulio teatruose. Pokalbyje su portalu lrytas.lt D. Ibelhauptaitė buvo itin atvira ir principinga. Jos nuomone, Lietuva nesuteikia jaunimui nei galimybių, nei šanso – tik apspjauna savus ir išspiria iš lizdo.

Daugiausia laiko praleidžiate Londone, daug keliaujate po pasaulį. Matote daug lietuvių, kurie jau tapo pasaulio piliečiais. Kaip vertinate emigraciją?

Aš nesuprantu to žodžio „emigracija“. Pirmiausia, aš nemanau, kad tai, jog keliauja, mato pasaulį ir nusprendžia būti ten, kur yra didesnės galimybės jiems ar jų vaikams yra emigracija. Kai anglai nuvažiuoja, gyvena ir dirba dvidešimt metų Amerikoje ir grįžta į Angliją, tai jie ką, emigrantai? Holivude visi – emigrantai?

- Manote, ir lietuviai sugrįš po dvidešimties metų?

- Ar žmonės norės grįžti į Lietuvą, priklausys nuo Lietuvos. Dabar Lietuva nevertina tų, kurie išvažiuoja, nesuteikia jaunimui nei galimybių, nei šanso – praktiškai apspjauna savus ir išspiria iš lizdo. Mes visą laiką buvom uždaryti, o dabar, ačiū Dievui, pagaliau turime galimybę išvažiuoti ir užsienyje jaustis kaip lygūs su lygiais. Stebiu tą jaunimą, kuriems dabar dvidešimt metų ir kurie išvažiavo – jie yra kitokie, jie yra pasaulio piliečiai, be nepilnavertiškumo. Jie gali ir moka laisvai galvoti ir nesijaučia jokiais emigrantais.

- Ar tiems žmonėms, kurie daugelį metų gyvena ne Lietuvoje, ji dar yra reikalinga?

- Čia kažkoks bendriniai abstraktus klausimas apie nieką, nes jūs iš manęs tikitės, kad aš kalbėsiu apie meilę Tėvynei, ilgesį, ašarų pakalnes ir apie tai, kaip kitur blogai, tik pas mus geriausia… Kartos skiriasi – tie, kas emigravo prieš penkiasdešimt ar daugiau metų – tiems Lietuvos visada reikėjo. Jie buvo priversti emigruoti ir susikūrė savo vaizduotėj romantizuotą Lietuvos idealą ir neišdildomą norą grįžti bet kokia kaina.

Po to grįžę nusivilia… Gal tik viešai to nesako… O tie, kas išvažiavo prieš dvidešimt metų ar mažiau – išvažiavo savo noru ir jie svetur atrado kitas galimybes sau ir kitą savirealizaciją. Todėl manau, kad jie yra laimingi ten, kur yra, nes kitaip būtų jau grįžę.

Tai ar jiems reikia Lietuvos? Manau, kad ne. Bet čia nereiškia, kad jie neatvažiuotų ir neprisidėtų prie svarbių dalykų kūrimo. Man irgi abstrakčios Lietuvos sąvokos nereikia. Aš esu konkretus žmogus ir grįžtu ne dėl meilės Lietuvai, o dėl konkrečių dalykų, kuriuos aš galiu įgyvendinti. Galima būtų sakyti, kad myliu Tėvynę ne žodžiais, o darbais.

- Ir vis dėlto – kokia jėga jus nuolatos sugrąžina į Lietuvą?

- Aš čia ne dėl Lietuvos, o dėl tų jaunų žmonių. Dabar labai daug vidutinybių nieko patys nedarydami prisidengia tautinėmis vėliavomis, Tėvynės meile ir manipuliuoja žmonių jausmais. Iš tikrųjų tie, kas myli, nerėkia, kad kažką daro Lietuvai, o konkrečiai daro.

Man, pavyzdžiui, sunku būti bažnyčioje tada, kai nustatytą valandą visiems reikia būti. Bet kai užsinoriu, aš ateinu į bažnyčią ir pati sau tyliai meldžiuosi. Tai ar aš dabar esu blogesnė tikinčioji už tą žmogų, kuris pagal grafiką vyniojasi į tą bažnyčią? Tiesiog dėl ritualo ir meldžiasi nesusimastydamas?

Nuolat girdžiu kalbas, kaip jaunimas nori prisidėti prie Lietuvos. Tai tegu prisideda, o kas draudžia? Svarbiausia, kad tai nebūtų tušti žodžiai. Mūsų darbai turi pasakyti, ar mylime Tėvynę. Patikėkit, visi, kas nori prisidėti, tą ir daro, tik bėda, kad Lietuvos valdininkai tuo nesidžiaugia – jie sukuria tiek kliūčių, kad žmogui praeina bet koks noras.

Neišmintinga burnoti, kad „Lietuva negera, nes manęs nenori ir man nesudaro sąlygų“ – abstrakti sąvoka „Lietuva“ čia niekuo dėta, nes ne Lietuva palankių sąlygų nesudaro, o lietuviškų valdininkų biurokratinis mechanizmas…

- Tapote Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo ambasadore – kviečiate žmones bent trumpam sugrįžti į Lietuvą. Kuo jus užkabino šis festivalis?

- Labai noriu pabėgti nuo stereotipų, tuščių frazių ir pradėti kalbėti apie kokybinius dalykus. Man atrodo, kad šitas susitikimas orientuojasi į visiškai kitą kokybę. Lietuvai yra labai svarbūs tie, kurie labai daug dirba ir yra daug pasiekę – tai yra geriausias mūsų genofondas. Bet jie niekada neužsirašys ant kaktos „aš myliu Lietuvą“ ir nemosuos vėliavėlėm.

Mes turime sugalvoti, kaip pritraukti tokius žmones, kad jie jaustųsi reikalingi, kad jiems būtų įdomu. Tuos, kurie nesiafišuoja… Niekas neturi aiškinti, kiek procentų jų kraujo sudaro lietuviškas kraujas, užtenka, kad keliaudamas po pasaulį toks žmogus pasako, kad jis yra iš Lietuvos. Viskas. Nereikia jokių vėliavėlių.

- Koks, jūsų nuomone, geriausias būdas įtikinti lietuvius iš viso pasaulio atvykti į šį festivalį?

Žmonių reikia ieškoti. Labiausiai reikalingi yra tie, kurie nenori atvažiuoti – gal jiems gaila laiko ar baugu įsitraukti į kažką nekomfortabilaus. Man norisi pakviesti tuos – daug dirbančius, daug pasiekusius.

Jie turi gyvenime labai mažai laisvo laiko, todėl dažnai nemėgsta jo švaistyti, neprisideda, kol nemato, kad tai, į ką juos kviečia, turi platesnę prasmę. Turime įdėti visas pastangas, kad jie atvažiuotų ir po festivalio pasakytų, jog grįš, nes Lietuva yra pasaulio dalis, o ne mažas, uždaras provincialus užkampis.

- Ar jūs pati tikite, kad šis susitikimas gali kažką pakeisti?

- Vienas susitikimas vargiai ar ką pakeis, bet gera pradžia – pusė darbo. Vieną kartą gyvenime yra labai svarbu patikėti ir duoti šansą.

Mes pabandysime parodyti, kad Lietuva gali būti pasaulio dalis ir kad kiekvienas, atvykęs į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą, čia ras kažką įdomaus. Nepatiks – daugiau niekada nevažiuokit. Žmonės turi patikėti, kad žemėje, iš kur jie yra kilę, galima rasti protų, talentų ir įdomių minčių. Čia irgi galima įgyvendinti svajones. Aš apkeliavau labai daug, o tikruosius talentus radau čia, Lietuvoje.

- Ar atvykusi į Angliją dešimtajame dešimtmetyje metais įsiliejote į lietuvių bendrijos veiklą?

- Atvažiavusi vienąkart nuėjau į lietuvių bendruomenės namus, o į mane ten pažiūrėjo žiauriai kreivai. Gal kad nebuvau blondinė ir neturėjau kasų, gintarinių karolių. Ir pavardė buvo nelietuviška.

Taigi po pirmojo nevykusio bandymo aš „sėdėjau po krūmu“ kokius šešiolika metų – nebesirodžiau ambasadoje po to savo pasirodymo, kai kasų neturėjau (juokiasi).

- Bet kasos neatsirado…

- Kasos neatsirado, bet atsirado Vygaudas Ušackas. Jis turėjo talentą atrasti kiekvieną Londone „po krūmu sėdintį“ ir savo darbais užsiimantį žmogų. Jis surado visus, kurie daug dirbo, buvo labai daug pasiekę ir labai stengėsi.

Tuos, kurie nori dalyvauti, tiktai galbūt kosmopolitiškesnėm ir jiem artimesnėm sąlygom – Londono „Sičio“ klubas, Edgaras Montvidas, Kristina Sabaliauskaitė, Laura Dzelzytė ir daugybė kitų. Vygaudas pasiekė fenomenalių rezultatų, nes jis suprato, kad mes susiėjom dėl to, kad mes galim.

- Kaip jūs suburiate po pasaulį pasklidusias žvaigždes? Jos turi savo gyvenimus, darbus, repertuarus, bet staiga atsiranda ten, kur jūs pakviečiate.

- Jų įtikinti nereikia. Žmonės grįžta dėl projektų kokybės, dėl galimybių dirbti tam tikru metodu ir profesionalaus augimo.

Dvidešimt pirmajame amžiuje operos pasaulyje vien tik balso neužtenka. Tai, ką aš duodu, ko gero, negalima gauti niekur kitur. Pirmiausia – tai stipri aktorinė mokykla, kuri labai reikalinga šiuolaikiniam operos solistui.

Šiandien solistas turi kuo labiau priartėti prie kino aktoriaus – jis turi ne tik puikiai dainuoti, bet ir vaidinti, gerai judėti, atlikti gilią draminę savo rolės analizę. Tokios aktorinės mokyklos operos solistams Lietuvoje nėra ir nebuvo. Be to, jie čia kuria pagrindinius naujus sau vaidmenis, lyg investiciją į ateitį.

Žinoma, labai didelis yra Gintaro Rinkevičiaus indėlis – solistus imponuoja darbas su labai stipriu orkestru ir išskirtiniu dirigentu. Ir dar – mes visada kuriame kartu, aš suteikiu laisvę pasireikšti jų talentui ir fantazijai.

- Ir per kiek tokių intensyvių dienų jūs parengiate spektaklį?

- Pastatymą repetuojam keturias – penkias savaites. Labai sudėtingi repeticijų tvarkaraščiai, nes yra daug žmonių, kurie plaukioja tarptautiniuose vandenyse.

Išties sudėtingas mechanizmas – pati gyvenate Londone, solistai dirba viso pasaulio scenose. G. Rinkevičius ir J. Statkevičius taip pat nuolat paskendę darbuose. Ar jūs viena viską organizuojate? Juk spektakliuose jūs ne tik režisierė?

Aš turiu puikią jaunimo komandą, bet darbo kryptis reikia numatyti man. Aš esu visko strategas, pagrindinis prodiuseris, ko gero, aš esu verslininkas, nes turiu viską suskaičiuoti, parengti biudžetus, turiu tiksliai matyti, kaip visas modelis veiks finansiškai.

Tada aš esu finansų ieškotoja, aš iš tikrųjų viena surenku visą paramą, nes bohemiečiai laikosi išskirtinai iš privačių žmonių ir kompanijų paramos menui. Tada aš esu režisierius – čia mano mylimiausias darbas. Labai artimai dalyvauju reklaminių kampanijų ir viešųjų ryšių strategijų kūrimuose. Kai reikia, aš galiu panešti smulkias dekoracijas. O kolektyve aš dar esu vyr. gydytojas (juokiasi). 

- Viską darote pati. Nepasitikite kitais?

- Čia ne apie pasitikėjimą kalbėt reikia. Deja, Lietuvoje netinka, kai svarbiausius reikalus derina jaunimas – jie nieko negauna. O aš po pusės valandos pasakau tą patį ir aš gaunu. Aš turiu nuostabią komandą, norėjau, kad jie visi būtų kaip galima jaunesni, norėjau suteikti jiems galimybes, kurių neturėjau aš pati ir mano kartos žmonės. Eksperimentas pavyko – mano komanda, kuri daro spektaklius, yra labai maža, labai jauna, o nuveikia be galo daug. Jie atlaiko fantastinius krūvius.

Beje, turiu labai blogą charakterį – aš turiu viską kontroliuoti, matyti visumą ir siekti maksimumo (juokiasi). Kai gyveni Vilniuje ir vakarais po darbo sėdi namie su vyru, šeima, draugais, pasidaro nebe taip svarbu, ar rezultatas pavyks aštuoniasdešimt ar septyniasdešimt penki procentus. O kai aš Lietuvoje tik dirbu, mano gyvenimas, vyras, namai ir visa kita yra Londone, todėl man yra svarbu, kad čia būtų du šimtai procentų. Nes kitaip negalėsiu pateisinti savo buvimo čia paaukojant asmeninį gyvenimą.

- Iš tikrųjų dirbate sunkų darbą, dažnai esate toli nuo šeimos. Ar jaučiate vidinį komfortą?

- Manau, kad tokio dydžio indėlis niekada negali atsipirkti. Kaip ir mecenatystė menui – ji niekada neatsiperka. Ne dėl vidinio komforto tai daryt reikia…

- Bet jei nėra pasitenkinimo ir finansinio pelno, kas suteikia jėgų naujiems darbams?

- Šiandien Lietuvoje mes nebežinom, kas yra gerai, o kas blogai, kas yra teisinga, o kas – ne. Visuomenė yra ne tik nepaprastai sumaterialėjusi, bet ir atbukusi. Dabar yra vidutinybių laikas. Džiaugiuosi, galėdama bent truputį prisidėti, kad tai pasikeistų. Taip pat noriu, kad jaunoji mūsų operos solistų karta būtų labai stipri.

Man labai svarbu, kad jauni žmonės pasiektų pasaulinių profesinių aukštumų, nes jie tikrai turi visą potencialą tam. O aš noriu sukurti jiems Lietuvoj tokius namus, tokias galimybes, kad jie nesibodėtų atvažiuoti ir dirbti.

Atvažiuoti ne vieną kartą metuose, kaip turas už didelius pinigus, o pastoviai dalintis savo profesine patirtimi ir talentu su žiūrovais Lietuvoje. Aš noriu, kad po dešimties metų Lietuvos scenoje stovėtų dešimt urmanų. Ir ne vieną kartą metuose… Ir aš turiu visas galimybes tai pasiekti. Tada, kai aš pamatysiu, kad nebegaliu nieko jiems duoti, aš pasitrauksiu.

- Ar šiandien jus jau džiugina pasiektas rezultatas?

- Taip, jis praaugo mano lūkesčius. Malonu matyti, kaip išauga solistai. Jau skaičiuojame dešimtis žmonių, pripažintų pasaulyje. Gera, kai matau juos dainuojančius europinėse scenose ir suvokiu, kad jie ir ten yra geriausi. Kai ateinu į savo spektaklius Lietuvoje ir stebiu žiūrovus – mūsų spektakliuose sėdi jaunimas. Dažnai jie nesupranta, apie ką ta opera, nežino, kad reikia nusipirkti programėlę, nes ten siužetas parašytas. Ir tai visai nesvarbu – aš juos myliu už tai, kad jie atėjo.

- Kiekvieną operą palydi ovacijos, bet būna ir kritikos. Kaip jūs reaguojate į neigiamus komentarus?

- O jūs domitės neigiamais komentarais? Labai lietuviška (juokiasi). Mes visada mėgstam nepastebėti gerų pozityvių komentarų – visada iškeliam į paviršių neigiamus. Aišku, skandaliukai visada daugiau dėmesio surenka. Tegu tų priešiškų komentarų būna kuo daugiau. Visiems, kam yra blogai, siūlau iškolioti Ibelhauptaitę. Tada tikrai pagerės. Nuoširdžiai sakau – manęs tai nejaudina.

Aš komentarų jokių neskaitau ir neklausau – savo darbus aš darau dėl to, kad tikiu ir savo įsitikinimų nepakeisiu priklausomai nuo komentarų. Nesuprantu, kai žmonės pažiūri mano spektaklį, tada varo ant jo ir vėl eina į kitą. Tai ko tu eini? Na, ko tu eini? Tiek daug gražių dalykų aplink – eik ir džiaukis pasauliu, nenuodyk nei savęs, nei kitų neigiamom emocijom. Beje, dėl to negatyvo, smulkmeniško pavydo ir nemokėjimo džiaugtis kito sėkme daugelis žmonių ir išvažiuoja.

- Dažniausiai apkalba už nugaros. Ar į akis yra kas išsakęs priekaištų?

- Ne. Į akis man to niekada nepasakys. Bet čia skamba taip, lyg aš turėčiau legioną priešų. Į bohemiečių spektaklius per penkerius metus atėjo jau virš 140 tūkstančių žmonių. Daug jaunų. Tai gal ne visiems buvo taip blogai? Argi neliūdna, kad rašydami apie sėkmės istorijas kalbame apie apkalbas – va čia ir parodo mūsų vidutinybės lygį… Gaila…

- Jūsų projektų sąmatos – labai solidžios. Kaip pavyksta surasti tiek finansų savo projektams?

- Žinot, man tikriausiai labai pasisekė. Aš visą laiką turėjau svajonę padaryti teatrą, kuris būtų remiamas privačiomis lėšomis, kaip vakaruose. Tikėjausi, kad vieną dieną susidarys kritinė masė žmonių, kurie bus pasirengę paaukoti be atlygio – juk mecenatystė menui tai yra pinigų atdavimas. Ir aš sutikau fantastinę verslininkų grupę.

Tai yra „A“ ešalonas. Tie žmonės patiki idėja, supranta, ką aš darau ir jie mane remia jau šešerius metus. Man nuo pirmų dienų labai daug padeda, padrąsina ir palaiko mano vaikystės draugas Tomas Kučinskas.

- Ir šešerius metus jus remia tie patys žmonės?

- Daugiausia lieka tie patys. Žinoma, kai kas atpuola vieniems ar kitiems metams, tuomet pasipildo nauji. Labiau keičiasi sumos – vienais metais skiria daugiau, kitais – mažiau.

- Ar rėmėjus praretino krizė?

Iš tikrųjų dabar mecenatų žymiai daugiau, negu kai pradėjome. Dabar, kai prasidėjo dideli finansiniai sunkumai dėl pakeltų mokesčių ir dėl to, kad žiūrovų mokumas yra labai stipriai kritęs, mes turime ieškoti daugiau mecenatų. Tada prasideda įvairūs susitikimai. Kartais tai būna sunku.

Bet dažniausiai sunku su tais, kurie nėra rėmę meno, kuriems tai yra naujas dalykas. Bet aš manau, kad viskas prasideda nuo pasitikėjimo ir tikėjimo. Vieniems reikia daugiau laiko, kad imtų pasitikėti tavimi. O yra tokių, su kuriais niekados negalėsi susieiti.

- Girdėjau vieną menininką kalbant, kad pas verslininką jis jaučiasi kaip šuo, kuriam numes kaulą arba nenumes? Kokia jūsų patirtis?

- Kai aš pradėjau dirbti Lietuvoje, visi spjaudė ant verslo. Čia menas ateidavo pas verslą, pagriebdavo pinigų, užklijuodavo logotipą ir verslo nekęsdavo. Sakė – tu nueisi, jausiesi bjauriai. Aš nuėjau ir niekada taip nesijaučiau, nes atėjau tam, kad draugaučiau su verslu.

Man neįdomu tie, kam nepatinka ir neįdomūs tie, kas nedavė. Svarbiausi yra tie, kurie su mumis, nes jie yra ilgam.

- Kokias ydas pastebite verslininkų ir meno žmonių bendravime?

- Lietuvoje veikia klaidingas įsitikinimas – daugelis bijo rėmėjo klausti konkrečiai, nes jei pasakysi ką nors ne taip, tada viskas – nieko nebegausi. O juk dažniausiai žmonės arba remia, arba ne – kalba eina apie sumą. Esu mačiusi tokių, kurie tik galvoja ir šokdina: pasako, kad rems, kai kurie netgi sumą įvardija ir tada prasideda prašymai, o pabaigoje – „pinigų nėra“.

- Ar verslininkai jus įpareigoja ir įspraudžia į rėmus?

- Visi didžiausi Lietuvos verslininkai yra bohemiečių draugai. Ir aš sakau tą nuoširdžiai, nes be jų niekada nebūtų to, ką aš darau. Vienoje iš pirmųjų spaudos konferencijų manęs ironiškai, piktybiškai, tikriausiai iš pavydo viena meno ekspertė paklausė, kaip aš jaučiuosi, sėdėdama auksiniame narvelyje su auksinėmis grandinėmis.

Šiandien aš galiu pakartoti tą patį, ką pasakiau tada, prieš šešerius metus: aš ir bohemiečiai niekada ir niekur neturėjome tokios kūrybinės laisvės ir tiek galimybių, kaip dirbdami su verslu.

- Gal todėl juokaujama, kad esate verslo ir meno mafijos galva…

- Galiu pasakyti tiems, kurie manęs nemyli – taip, aš esu viso Lietuvos verslo mafijos motina (juokiasi). O kas nemato mano žodžiuose jumoro ir ironijos – ką gi, gaila…

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai


Fatal error: Uncaught Exception: 12: REST API is deprecated for versions v2.1 and higher (12) thrown in /home/pljs/domains/pljs2012.lt/public_html/wp-content/plugins/seo-facebook-comments/facebook/base_facebook.php on line 1044