2012 06 11

„Liūdni slibinai“ triumfavo Londono scenoje

Sausakimšame Londono bare koncertuoja „Liūdni slibinai“. Svečiai sėdi ant grindų, palangių ir visi kartu traukia lietuvišku humoru nuspalvintas dainas. Dainuoja lietuviškai – tokių tekstų į anglų kalbą neišversi, o juose paslėptą ironiją pajus tik tas, kuris pats mokykloje kalė žodžius „jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“.

Puiki akustika, užburianti vaidyba ir širdį glostantys patriotiniai tekstai.

Nė viena anksčiau Londone koncertavusi lietuviška grupė nesukėlė tokios ekstazės kaip Aistės Lasytės, Vaido Kublinsko ir kolektyvo sielos Dominyko Vaitiekūno trio „Liūdni slibinai“.

Klausytojai prašė kartoti kiekvieną dainą, baigę koncertą atlikėjai buvo iškviesti dar keletą kartų.

Visus projektus, kuriuos įgyvendina ar dalyvauja Dominykas (24), lydi stulbinanti sėkmė. Kino filmas „Tadas Blinda“ sumušė visus lietuviško filmo populiarumo rekordus. Po premjeros Dominyką stabdė praeiviai, gyrė vaidmenį ir apgailestavo, kad jo personažą – Blindos brolį Vincą – fime nušauna per anksti.

Dominyko ir jo kolegų sukurta grupė „Liūdni slibinai“ surenka sausakimšas sales. Nepažinodami natų ir neturėdami jokio muzikinio išsilavinimo jie per ketverius metus įrašė dvi autorinių dainų plokšteles, juos kviečia groti žymiausiuose lietuviškuose muzikos festivaliuose.

Šiemet „Liūdni slibinai“ „M.A.M.A.“ apdovanojimuose nuo alternatyvios muzikos laimėtojo atsiliko vos vienu tašku, o „T.Ė.T.Ė.“ apdovanojimuose nušlavę tokius konkurentus kaip Andrius Mamontovas bei G&G Sindikatas laimėjo Tautos balso titulą. Šiemet Dominykas laimėjo televizijos projektą „Šok su manimi“. Jis nelaukia netikėtų pasiūlymų, idėjas sugalvoja ir galimybių ieško pats – juk „jei neturi svajonių namo, gali iš pradžių jį bent susiprojektuoti“.

Dominykas vienu metu daro keletą darbų – štai per pastaruosius metus vienu metu gynėsi magistro darbą, vaidino keliuose teatro spektakliuose, kūrė kino vaidmenis, dalyvavo šokių projekte, įrašinėjo naują albumą, miuzikle „Voro vestuvės“ vaidino vabalą be ūsų ir koncertavo su „Liūdnais slibinais“. Ambicija ir sunkus darbas jam atvėrė televizijos duris.

Intensyviai šoko aštuonis mėnesius, repetuodavo kiekvieną vakarą, kol netekę jėgų krisdavo ant žemės. Įrašų metu nuo nežmoniško nuovargio drebėjo kojos ir rankos. Su šokių partnere gyveno skirtinguose miestuose, todėl pasikeisdami repetuodavo tai Vilniuje, tai Kaune.

Televizoriaus jis nejungia jau šešerius metus. Todėl ir apie šokių projektą sužinojo kai paskambino prodiuserė. Kurį laiką dvejojęs Dominykas sutiko dalyvauti – seniai svajojo išmokti šokti, o čia nemokami intensyvūs šokių kursai, nuostabi partnerė.

„Jei pats sau nebūsi kelrodis, niekas to kelio gali ir neparodyti“, – pasakė Dominykas, kartu su kolege Aiste Lasyte sėdėdamas ant bortelio Vilniaus senamiestyje. Bičiuliai nutarė vasarą pamuzikuoti Muzikos akademijoje, kurioje abu mokėsi. Pakvietė Vaidą Kublinską, per mėnesį „sukalė“ penkias dainas ir susirado dvi vadybininkes.

Pirmąsyk „Liūdni slibinai“ viešai užgrojo Kauno Palemono vidurinėje mokytojų dienos proga. Vėliau sekė dainuojamosios poezijos festivalio „Naktinėjimai“ pratęstuvės, po to dar du ar trys koncertai ir ratas įsisuko, o sezono pabaigoje dainuojantys aktoriai jau surengė pirmąjį koncertą.

„Liūdni slibinai“ nepasidavė šou biznio ir reklamos dėsniams – žinia apie grupę ėjo iš lūpų į lūpas ir po metų žiūrovai jau nebetilpdavo salėse. Pirmąjį diską „Albumas, raginantis tautą“ neseniai išleido pakartotiniu tiražu, o jau šį rudenį planuoja pristatyti naują. „Liūdnų slibinų“ kūrybai negalioja ir įprasti gerbėjų amžiaus dėsniai: jiems nuoširdžiai ploja ir patys mažiausieji, ir pensijinio amžiaus sulaukę gerbėjai.

Visus klausytojus vienaip ar kitaip paliečia dainos, kupinos lietuviškų aktualijų ir liūdesio dėl Tėvynės.

Muzikos ir teatro akademijoje Dominykas pateko į aštuoniolikos nepaprastai ambicingų žmonių, „savo kaimo genijų“ kursą. Čia jis apšlifavo savo charakterio kampus, išmoko klausytis ir mokėsi negirdėti. Į Akademiją jis ateidavo kasdien aštuntą ryto ir likdavo čia, kol budėtoja neužrakindavo pastato. Likusi paros dalis tekdavo kinui, muzikai ir televizijai.

Dominyko pasirodymai televizijoje nė iš tolo nekvepia chaltūra. „Chaltūra tampa tada, kai negerbi savęs ir savo darbo, darai jį atmestinai“, – sako jis. O riba tarp tikrojo ir pramoginio meno yra labai slidi: ir geriausi režisieriai teatre sukuria tuščius spektaklius, tuo tarpu pramoginis žanras gali būti labai kūrybiškas ir prasmingas.

Dar studijuodamas keturis kartus filmavosi kine, vaidino devyniuose spektakliuose, atliko pagrindinį vaidmenį „keistuolio“ Aido Giniočio miuzikle „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“, o akademijoje ir gospelo muzikos chore „Sounds in G“ mokėsi ansamblinio dainavimo.

Dainuodamas chore pirmąsyk susidūrė su televizija, o teatras Dominyko gyvenime atsirado trečioje klasėje, kai klasiokė kone jėga nusitempė į teatro studiją. Teatru susižavėjo neišsyk – nuo vaikystės Dominykas labai mylėjo gyvūnus ir svajojo tapti veterinaru ar bent jau cirko direktoriumi. Kai į Panevėžį atvažiuodavo cirkas, nuolat sukiodavosi aplink palapines, uosdavo kvapą ir vis siūlydavosi atnešti žvėreliams vandens.

Teatro magija per penkerius metus zoomedicininę svajonę nustūmė į antrąjį planą ir Dominykas ryžtingai pabeldė į Panevėžio teatro „Menas“ direktoriaus duris. Per stojamuosius egzaminus už nugaros palikęs krūvas konkurentų Dominykas gavo bjauriojo ančiuko mamos draugės sūnaus vaidmenį. Tapo tikru aktoriumi: nusigrimavęs užkulisiuose stebėjo galingų scenos prožektorių žaismą, su trupe gastroliavo po Lietuvą.

Nuo vaikystės Dominykas žavėjosi dideliais pastatais ir geležinkelio bėgiais, gražiausia muzika – miesto ūžesys, o šlapias asfaltas jam kvepia skaniau už puokštę lauko gėlių. Užaugo jis miegamajame Panevėžio kvartale, blokiniame name, „asfaltinėje“ šeimoje, tačiau jo visiškai nežavėjo mokykla ir treninguota klasė. Nuo tokios kasdienybės Dominykas išsivadavo įstojęs į Juozo Balčikonio gimnaziją. Čia – šimtas balų iš lietuvių kalbos egzamino, devyniasdešimt devyni iš istorijos, pergalė „Dainų dainelės“ konkurse.

Radęs keletą laisvų valandų tranzuodavo į Vilnių išgerti kavos, o šiaip laiką leido „Meno“ teatre. Jeigu čia nieko nevykdavo, užkulisiuose jis žiūrėdavo „prestrelus“ – kaip scenos apšvietėjai derina prožektorių šviesą.

Teatrui Dominykas dovanojo visą savo laisvalaikį, o teatras jam – vyresnius ir gerokai vyresnius draugus, kitokį gyvenimo supratimą, roką, džiazą ir daug daug knygų.

Dominykas sako, kad prie jo organiškai dera pramoginis menas ir daugiausia laiko skiria „Liūdniems slibinams“. Aktorių trio jau aplankė beveik visus Lietuviškus festivalius, o šią vasarą koncertuos Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime.

Prienų rajone esančiame stulbinančio grožio Visuomenės harmonizavimo parke „Liūdni slibinai“ koncertuos liepos dvyliktąją. „Svarbu sekti paskui savo svajonę, daug dirbti ir neužleisti vietos negatyvioms mintims, – sako Dominykas. – O pajuodusius paakius paslėps grimerės“.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai


Fatal error: Uncaught Exception: 12: REST API is deprecated for versions v2.1 and higher (12) thrown in /home/pljs/domains/pljs2012.lt/public_html/wp-content/plugins/seo-facebook-comments/facebook/base_facebook.php on line 1044